Baravykas
Tikrinis baravykas yra vienas iš geriausiai pažįstamų ir vertingiausių valgomųjų grybų Lietuvoje. Subrendusio grybo kepurėlė yra rusva arba ruda. Spalva tamsėja grybui bręstant. Jaunesnių grybų kepurėlės apačia yra baltos spalvos, o subrendusių – žalsvai gelsvos. Nuodingais laikomi itin retai randami šėtoniniai baravykai, kurių kotai yra raudonos spalvos, o kepurėlė pilka.
Šilbaravykis
Lietuvoje auga dviejų rūšių šilbaravykiai: smiltyninis šilbaravykis (Gyroporus castaneus) su rusva kepurėle. Dar yra ir melsvėjantis šilbaravykis (Gyroporus cyanescens), kurio dauguma grybautojų prisibijo ir nerenka dėl mėlynavimo. Jo mėlynavimo greitis ir intensyvumas tikrai įspūdingi.
Voveraitė
Voveraitės yra labai lengvai atpažįstamos, ypatingai – valgomoji. Jų kepurėlės sodriai geltonos, beveik oranžinės spalvos, pilnai išaugusios gali būti piltuvėlio formos ir banguotais krašteliais. Voveraitės yra itin mėgstamos dėl malonaus kvapo, skonio, bei dėl to, jog beveik nekirmija.
Raudonviršis ir lepšė
Raudonviršis ir lepšė yra broliai iš tos pačios genties Leccinum – greičiausiai niekam nekyla abejonių ar šie grybai yra valgomi. Jei raudonviršis laikomas itin vertingu ir gardžiu grybu, tai lepšę nemaža grybautojų dalis linkę nuvertinti. Šių grybų kotas apšepęs tamsiais plaušeliais primena beržo kamieną, į apačią kiek storėjantis, tvirtas. Maistui tinkami naudoti tik jauni ir sveiki grybai.
Rudmėsė
Rudmėsė – kepurėlė įdubusiu viduriu, kepurėlės lakšteliai nusileidžiantys kotu, dažniausia spalva geltona. Kotas pilnaviduris, plonas, trumpas, perlaužtas išskiria oranžinės spalvos pieną, kuris vėliau pažaliuoja.
Ūmėdė
