Taip gyventi verta!

Baravykas

Baravykas

Tikrinis baravykas yra vienas iš geriausiai pažįstamų ir vertingiausių valgomųjų grybų Lietuvoje. Subrendusio grybo kepurėlė yra rusva arba ruda. Spalva tamsėja grybui bręstant. Jaunesnių grybų kepurėlės apačia yra baltos spalvos, o subrendusių – žalsvai gelsvos. Nuodingais laikomi itin retai randami šėtoniniai baravykai, kurių kotai yra raudonos spalvos, o kepurėlė pilka.

Šilbaravykis

Šilbaravykis

Lietuvoje auga dviejų rūšių šilbaravykiai: smiltyninis šilbaravykis (Gyroporus  castaneus) su rusva kepurėle. Dar yra ir melsvėjantis šilbaravykis (Gyroporus cyanescens), kurio dauguma grybautojų prisibijo ir nerenka dėl mėlynavimo. Jo mėlynavimo greitis ir intensyvumas tikrai įspūdingi.

Voveraitė

Voveraitė

Voveraitės yra labai lengvai atpažįstamos, ypatingai – valgomoji. Jų kepurėlės sodriai geltonos, beveik oranžinės spalvos, pilnai išaugusios gali būti piltuvėlio formos ir banguotais krašteliais. Voveraitės yra itin mėgstamos dėl malonaus kvapo, skonio, bei dėl to, jog beveik nekirmija.    

Raudonviršis ir lepšė

Raudonviršis ir lepšė

Raudonviršis ir lepšė yra broliai iš tos pačios genties Leccinum – greičiausiai niekam nekyla abejonių ar šie grybai yra valgomi. Jei raudonviršis laikomas itin vertingu ir gardžiu grybu, tai lepšę nemaža grybautojų dalis linkę nuvertinti. Šių grybų kotas apšepęs tamsiais plaušeliais primena beržo kamieną, į apačią kiek storėjantis, tvirtas. Maistui tinkami naudoti tik jauni ir sveiki grybai.

Rudmėsė

Rudmėsė

Rudmėsė – kepurėlė įdubusiu viduriu, kepurėlės lakšteliai nusileidžiantys kotu, dažniausia spalva geltona. Kotas pilnaviduris, plonas, trumpas, perlaužtas išskiria oranžinės spalvos pieną, kuris vėliau pažaliuoja.

Ūmėdė

Ūmėdė

Ūmėdė – taip pat populiarus grybas. Lietuvoje ūmėdžių yra virš 60 rūšių ir kokia nors piktoji ūmėdė vargu ar kam nors patiktų. Ūmėdžių kepurėlės lupasi labai lengvai. Tiesa, šie grybai yra trapūs ir labai greitai kirmija, tad stenkitės rinkti tik jaunus grybus. Juos rasite liepos-rugsėjo mėnesiais lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose.

Sezoniškumas

Galima teigti, kad grybų sezoniškumas nėra griežtai nusistovėjęs.
Valgomieji grybai auga nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Lietuvoje skiriami trys grybų augimo sezonai: pavasarinis, vasarinis ir rudeninis.
Pastaruoju metu dėl besikeičiančio klimato grybų sezonas gali pasibaigti net ir lapkritį, o prasidėti jau sausį . Tokius ankstyvus grybus jau galima valgyti. Svarbu, kad jie būtų negavę šalnų.

Kuo minta grybai?

Dauguma grybų, kuriuos renkame miške yra taip vadinami simbiotrofai, tai yra organizmai, kurie gyvena simbiozėje su medžiais ir didžiąją dalį jiems reikiamų maisto medžiagų gauna iš jų. Savo ruožtu grybai aprūpina augalus vandeniu ir mineralinėmis medžiagomis. Dėl šių priežasčių jie gali augti vienoje vietoje net ir kelis dešimtmečius ar ilgiau. Likusieji grybai minta dirvožemyje esančiomis maisto medžiagomis ir todėl yra dar vadinami saprotrofais. Jie auga tik tose vietose, kur yra jiems tinkamų maisto medžiagų, o joms išsekus išnyksta.

Amžinasis klausimas: grybą reikia pjauti ar rauti?

Iš esmės nėra didelio skirtumo, ar grybas raunamas, ar pjaunamas, tik, žinoma, svarbu kuo mažiau pakenkti miško paklotei. Nieko baisaus, jei dirvožemyje lieka nupjauto grybo kotas. Jeigu mylite gamtą ir norite, kad grybų būtų kuo daugiau, turite palikti vieną kitą grybą „sėklai“.
Kai neturite peilio, grybą reikia išrauti labai atsargiai. Raunant grybą galima išrauti nemažą kuokštą samanų ir dirvožemio. Tai labai negerai, nes toje vietoje kurį laiką gali apskritai nebeaugti kiti grybai.

Kaip rengtis einant grybauti?

Einant grybauti reikia rengtis atsižvelgiant į oro temperatūrą ir savo patogumą. Taip vasarą išvengsite šilumos smūgio. Taip pat verta pasiskiepyti nuo erkinio encefalito. Nepamirškite ir purškalo nuo uodų.

Nuodingi grybai

Patys nuodingiausi arba mirtinai nuodingi grybai – žalsvoji ir blyškioji musmirės, smailiakepurė musmirė bei rausvėjančioji plaušabudė. Smailiakepurė musmirė yra labai panaši į pievagrybius, todėl jas galima supainioti. Žalsvoji musmirė labai panaši į žaliuokę, ypač kepurėlės viršus.